išvairėti

2 išvairė́ti tr. BŽ79,182,183, KŽ, Vad, Km, Alz, Sb, Pl nuolat barantis išvaryti, išguiti, išėsti: Uošvė žentą iš namų išvairė́jo Skp. Tai velnio žmogus, niekas su juo nepabūva – visus išvairė́ja Kp. Išvairė́si tu visus samdinius teip kasdien bardamasis PnmR. Įsileisi kokį, tai žiūrėk, kad tik paties iš namų neišvairė́t Svn. | Tas nelabasis senis mano bites išvairė́jo Kp. Katės šunį išvairė́jo iš būdės Brž. \ vairėti; išvairėti